7. Š. ir A. Kiaunių laikinojo sutvarkymo projektas (1998). | Ergolain.lt

7. Š. ir A. Kiaunių laikinojo sutvarkymo projektas (1998).

1991 m. nukėlus Lenino paminklą ir Lukiškių aikštei likus be ideologinio akcento, buvo pradėta svarstyti, kaip užpildyti šią tuštumą. 1995 m. paskelbtas Lukiškių aikštės sutvarkymo konkursas nepasiekė savo tikslo – taip ir liko neaišku kokia turėtų būti aikštės paskirtis, o diskusijos visuomenėje ir tarp politikų niekaip nesibaigė. Nelaukdama galutinio sutarimo Vilniaus savivaldybė 1998 m. gegužę paskelbė laikinojo aikštės sutvarkymo konkursą, kurį laimėjo architektų Šarūno Kiaunės, Astos Kiaunienės ir Ramūno Raslavičiaus projektas. Autoriai siūlė suskaidyti aikštę į dvi dalis – aktyviąją ir pasyviąją. Aktyviojoje, išgrįstoje zonoje buvo numatyti miestiečių susibūrimai, valstybės švenčių minėjimai, mitingai, o pasyviojoje – takai ir žalia veja, ji buvo skirta poilsiui. Ribą tarp dviejų aikštės dalių žymėjo vanduo – ilgas ir siauras baseinas, o svarbiausiuoju akcentu turėjo būti aukšti, virš medžių lajų iškylantys šviestuvai ant lieknų, šiek tiek pasvirusių stiebų. Šviečiančios jų plokštumos turėjo būti mobilios (pavyzdžiui, galėjo būti nuleidžiamos gedulo dienomis), o šviesos spalva keičiama priklausomai nuo progos.

Netrukus po laimėtojų paskelbimo kilo nepasitenkinimo banga. Reaguodamas į viešai reiškiamas pretenzijas Seimas priėmė lemtingą nutarimą, skelbiantį, kad aikštė turi tapti „pagrindine reprezentacine Lietuvos valstybės aikšte su laisvės kovų memorialiniais akcentais“, atlikti ir valstybinę reprezentacinę, ir visuomeninę funkciją.

Numatyta vieta: Lukiškių aikštėje dabartinių fontanų vietoje.